Atminimų vartai

"Mano senelis buvo tylus žmogus, tačiau jo rankos niekada nesiilsėjo. Jis mėgo dirbti su medžiu, o jo dirbtuvė buvo pilna pušies kvapo ir senų įrankių. Kai buvau vaikas, sėdėdavau šalia ir stebėdavau, kaip jis šlifuoja kraštus ir kruopščiai surenka kiekvieną detalę. Po jo mirties ilgai ieškojau kažko, kas man jį primintų. Dabar šalia jo seno kūrinio – mažo medinio arkliuko, kurį jis kažkada man padarė – turiu krištolinę širdį su jo pelenais. Ir kiekvieną kartą, kai ją paliečiu, jaučiu, kad jo rankos vis dar čia."

"Mano mama visada turėdavo kišenes pilnas saldainių. Nesvarbu, kiek man buvo metų – kiekvieną kartą, kai ateidavau į jos namus, ji įsprausdavo karamelę į mano delną. Po jos mirties ilgai nešiojausi paskutinį jos duotą saldainį kišenėje. Negalėjau jo suvalgyti, nenorėjau išmesti. Galiausiai padėjau jį į mažą medinę dėžutę šalia krištolinės širdies su jos pelenais. Kiekvieną dieną, kai atidarau dėžutę ir pamatau tą mažytį saldainį, jaučiu, tarsi ji vėl mane apkabintų."

"Nežinau, kaip tai parašyti, bet tiesiog noriu pasakyti, kad labai pasiilgau savo šuns Bruno. Turėjome jį 13 metų, jis buvo pats geriausias šuo pasaulyje. Jis visada laukdavo manęs prie durų, o dabar ten tik tuštuma. Kai gavau urną su jo pelenais, iš pradžių negalėjau net pažiūrėti į ją. Bet paskui pagalvojau, gal tai net gerai, kad jis vis dar namuose. Kai jaučiuosi liūdna, atsisėdu šalia urnos ir kalbu su juo, lyg jis mane girdėtų. Gal tai skamba kvailai, bet man padeda. Ačiū, kad sukūrėte kažką tokio gražaus, kur jis galėjo likti."

"Laikydama stiklinį atminimą su mano dukters pelenais savo rankose, pirmą kartą nuo jos išėjimo pajutau ramybę. Atrodė, tarsi ji man šnabždėtų, kad vis dar yra su manimi, kad ji nedingo – tik perėjo į kitą būvį. Jūsų dovana – gebėjimas paversti skausmą šiltu prisiminimu – yra neįkainojama. Ačiū, kad suteikėte man kažką, ką galiu laikyti kiekvieną dieną ir žinoti, kad dalelė mano mažosios mergaitės vis dar čia. 💗"

"Mūsų kalytė Līza visada žinojo, kada man buvo sunku. Turėjau įtemptų dienų darbe, kartais jaučiausi visiškai išsekęs, bet ji visada pribėgdavo, padėdavo galvą man ant kelių ir tiesiog tyliai būdavo šalia. Žodžių niekada nereikėjo. Kai ji išėjo, grįžau namo ir pirmą kartą niekas neatbėgo prie durų. Tuštumos jausmas buvo siaubingas. Dėka nuostabios stiklinės urnos iš jūsų, dabar žinau, kad Līza turi garbingą vietą mūsų namuose – ten, kur ji visada priklausė."

"Niekada nemaniau, kad labiausiai pasiilgsiu būtent šito. Skambučių.

Mama man skambindavo kiekvieną dieną. Net kai nebuvo apie ką kalbėti, ji visada rasdavo priežastį. "Tiesiog norėjau paklausti, kaip tau sekasi." Arba "Matai, pranešė, kad šiandien gali lyti?" Tai būdavo trumpi skambučiai, kartais vos minutės trukmės. O dabar, kai niekas man nebeskambina šiaip sau, namuose kažkaip per tylu.

Kai gavau urną su jos pelenais, nežinojau, kur ją padėti. Po metų pagaliau sukaupiau drąsos ir nunešiau ją į kolumbariumą. Bet jos numeris vis dar mano telefone. Ir kartais pagalvoju, kas būtų, jei jį surinkčiau. Gal ji atsilieptų ir pasakytų savo įprastą: "Tiesiog norėjau išgirsti tavo balsą."

"Netekti brolio – tai tarsi netekti dalelės savęs. Mes buvome neatskiriami, ir kai jis išėjo, jaučiausi taip, lyg pasaulis būtų skilęs į dvi dalis – vieną, kurioje buvo jis, ir kitą, kurioje likau aš. Šiandien nešioju pakabuką su jo pelenais, ir kartais įsivaizduoju, kad jei jis galėtų, jis man pasakytų: 'Aš vis dar čia, broli.'"

"Mano senelis turėjo seną radiją, kuris grojo taip garsiai, kad jį buvo galima girdėti visame name. Kiekvieną rytą jis nustatydavo tą pačią stotį, o kai pasigirsdavo jo mėgstama daina, jis šokdavo su močiute tiesiai virtuvėje. Po jo mirties namuose tapo keistai tylu. Kai parnešiau namo atminimo stiklą su jo pelenais, padėjau jį šalia seno radijo, kuris jau seniai nutilo. Ir vis dėlto, kai užmerkiu akis, girdžiu jį dainuojant ir močiutę juokiantis. Tai būtent tokie prisiminimai, kuriuos noriu išsaugoti."